- sulpti
- 1 sul̃pti, -ia, -ė Rtr, DŽ, NdŽ; L
1. tr., intr. Q431, CII372, SD1162, N, BzF179, Dr, Krtn, Pgr, Plšk čiulpti, siurbti: Dantimis sul̃pk, par gurgždį surbk J. Duok [kieto] sūrio, tesulpiẽ DūnŽ. Nesul̃pk cukro – dar viduriai žusopės Rod. Kumet dantis skausta, reik sul̃pti duonos plutą – skausmas praeina Vkš. Pyragą su sukru sukąsnojai, į retą skarelę įdėjai, su siūlu užvyniojai, nu ans i sul̃pa Trk. Ežis gulia ant vienos pusės, vieną kulšelę sul̃pa Eig. Sul̃pia kraują dėlės Dbč. Tas aiškiai susigės savi regėdamas šiandien ištižusiu vergu, noris sukrus sulpančiu ir skaninius laižančiu S.Dauk. | Teliukas sul̃pia ir sul̃pia (žinda), neseka nei pieno pamelžt Lš. | prk.: Sul̃pa [vaikai] kapeiką iš tėvų Krš.
2. intr. traukti orą pro sukąstus dantis (ppr. iš skausmo): Jis sul̃pia kaip koją įsikirtęs Br. Nušalo rankas, dabar sulpia Lkš. Ar sul̃psi, ar ne, vis tiek dantį skaudėt nepraeis Jnk.
3. intr. aimanuoti, skųstis: Ko čia dabar sulpì – nei jau taip skauda, nei ką Šmk. Jis vis dar sul̃pia: tai šio trūksta, tai to Skr.
◊ séiles sul̃pti labai norėti: Kai aš darau valgį, tai jis atsistojęs ir sul̃pia séiles Žvr.\ sulpti; apsulpti; įsisulpti; išsulpti; nusulpti; pasulpti; prisisulpti; susulpti; užsulpti
Dictionary of the Lithuanian Language.